Kai baigiasi vienatvė

Kiek skirtingų pavidalų turi vienatvė? Ar visi ją išgyvename vienodai? Ar gali jaustis vienišas, jei toks iš tiesų nesi? O gal skaudžiausiai vienatvė išryškėja būtent tada, kai esi tarp žmonių? Ar gali būti laimingas, kai gyveni, rodos, ne savo gyvenimą, tačiau visuomenės akyse esi sėkmingas? Ar galima susigrąžinti praeitį? Į šiuos ir panašius klausimus knygoje „Kai baigiasi vienatvė“ atsakymų ieško jaunas vokiečių rašytojas Benedictas Wellsas (g. 1984). Pasakodamas vienos šeimos istoriją, jis paliečia itin skaudžias temas: našlaitystę, priklausomybes, onkologines ligas, mišrios šeimos situaciją, mirtį ir, žinoma, tikrosios, amžinosios meilės paieškas. Autorius ieško ryšių tarp šių dalykų, analizuoja, kaip jie nulemia pagrindinių veikėjų likimą. O ar, tiesą sakant, esama dalykų, kurie išliktų tokie patys, kad ir kas nutiktų? Ar esama prigimtinių savybių, kurios nepavaldžios niekam? Ar esama žmogaus, kurio ranka tobulai tiktų tavo delnui?.. 

Romanas prasideda, kai pagrindinis knygos veikėjas ir pasakotojas Žiulis pabunda iš komos po motociklo avarijos. Jo sąmonėje, lyg kino filmo montaže, išryškėja prabėgusio gyvenimo kadrai, kuriais jis dalijasi su skaitytojais, pasakodamas savo istoriją. Skaitytoją autorius veda Žiulio gyvenimo pėdsakais, atkurdamas vaizdus, pokalbius, emocijas – nuo laimingos vaikystės iki lemtingos avarijos, kurioje žūsta Žiulio tėvai, ir jis kartu su broliu Marčiu ir sesute Liza lieka našlaičiai ir patenka į prieglaudą. Nelaimė visus juos paveikia skirtingai, ir kuriam laikui jie nutolsta vieni nuo kitų. Žiulio gyvenimui prasmę suteikia paslaptinga raudonplaukė – bendramokslė Alva, kurios jis ilgisi ir būdamas šalia, ir nutolęs ilgiems metams, net gyvendamas kitoje šalyje. Kaipgi susiklosto visų jų likimai ir kas nulemia tai, jog galiausiai jie tampa pačiais artimiausiais žmonėmis, drauge išgyvenančiais skausmingas akimirkas ir besidžiaugiančiais kiekvieno sėkmėmis?.. 

Tai tobulai sukonstruotas romanas, kuris įtrauks ir nepaliks abejingų. Knygoje gausu literatūrinių ir muzikinių užuominų – nuo amerikiečių rašytojos Carson McCullers iki anglų dainininko Nicko Drake’o. Esama nuorodų ir į Søreno Kierkegaardo filosofiją, cituojami Raineris Maria Rilke ir Jackas Kerouacas. Kaip savotiškas leitmotyvas knygoje vis suskamba grupės The Beatles daina „Paperback Writer“. Šios intelektualios užuominos daro knygą patrauklią ir suteikia jai dar daugiau gelmės bei autentiškumo. 

Romanas įtrauktas į vokiečių rinktinės literatūros sąrašą. Už ją autorius 2016 m. apdovanotas Europos Sąjungos literatūrine premija. Kritikai knygą vertina kaip labai jaudinančią asmeninio augimo istoriją.